Girdėti, kaip kiti vaikai rodo į kūdikio ranką ir vadina ją „keistuole“, net jei tai buvo tik vaikiškas pokalbis, mamai vis tiek buvo labai skaudu. Kai močiutė prižiūrėjo kūdikį, ji net rankove uždengdavo vaiko ranką-tik todėl, kad kūdikis turėjo papildomą pirštą ant kairės rankos.
Pirmas apsilankymas
Tai buvo jos antras vaikas. Jos pirmas vaikas neturėjo šios būklės. Gimus kūdikiui, močiutė aprengdama pastebėjo kažką neįprasto. Tuo metu mama buvo labai sutrikusi ir nesuprato, kas nutiko.
Vėliau kai kurie giminaičiai paklausė, ar ji nėštumo metu nevalgė ko nors netinkamo, dėl ko tai sukėlė.
Tačiau nuo pat{0}}nėštumo iki gimdymo motina laikėsi įprastos mitybos ir nieko neįprasto. Be to, nė vienoje pusėje nebuvo polidaktilijos šeimos istorijoje, todėl tai buvo labiau panašu į nelaimingą atsitikimą.
Nepaisant to, mama kartais kaltindavo save, jausdama kaltę, kad jos vaikui tenka iškęsti tokius komentarus. Žiūrėdama į savo kūdikio ranką, ji ir jos šeima nusprendė rasti būdą, kaip ją gydyti. Nors iš pradžių jie konsultavosi su vietiniais gydytojais, jiems buvo liepta operacijos palaukti, kol kūdikiui sukaks daugiau nei vieneri metai.
Tačiau kai kūdikiui sukako vieneri, jiems buvo liepta palaukti ilgiau,{0}}kad būtų geriau, jei jam bus dveji metai. Tėvai nebegalėjo laukti, todėl nusprendė keliauti per provincijas į Uhaną. Galų gale, kūdikis buvo mergaitė, ir jie nerimavo, kad ilgesnis laukimas gali sukelti psichologinių kančių jai užaugus.
Pirmas apsilankymas
Kai kūdikiui buvo 1 metai ir 4 mėnesiai, tėvai ją atvežė į kliniką. Laukimo salėje motina matė vaikus iš visos šalies,{3}}vieni turėjo tokią pačią būklę kaip ir jos dukra, o kiti turėjo sudėtingesnių atvejų, pvz., rankų ir pėdų polidaktilija, sindaktija ir plaukiojantys nykščiai.
Prieš susitikdama su manimi, mama labai jaudinosi ir tikėjo, kad jos vaiko būklė itin sunki. Tačiau atvykusi į kliniką ji suprato, kad jos kūdikio atvejis nėra unikalus. Buvo ne tik pirmą kartą pacientės,
Papildomas pirštas ant kūdikio kairės rankos buvo gana paprastos struktūros, o operacija būtų gana įprasta.
Priešoperacinis rentgenas
1 metų ir 4 mėnesių kūdikis jau buvo tinkamo amžiaus operacijai. Tiesą sakant, operacija paprastai gali būti svarstoma, kai vaikas yra 6–8 mėnesių amžiaus ir sveria apie 6 kg.
Visiškai supratę būklę, tėvai pagaliau jautėsi mažiau nervingi. Nebuvo dėl ko nerimauti,-jie tiesiog turėjo ramiai laukti operacijos.
Kai mažylį operavo, mama manė, kad neverks, nes operacijos planas jau buvo aiškus ir per daug nesijaudino.Tačiau pamačiusi tokius nervingus kitus tėvus, kai dukra iš tikrųjų įėjo į operacinę, ji apsipylė ašaromis.
Operacija praėjo sklandžiai. Pamačius, kad papildomas pirštas dingo, mamai palengvėjo{1}}pirmas etapas buvo baigtas.
9 mėnesiai po operacijos
Po išrašymo visa šeima labai stengėsi atlikti reabilitacinius-funkcinius pratimus, nešioti įtvarus ir taikyti vaistus nuo randų.
Iš pradžių vaikas buvo labai nebendradarbiaujantis. Kiekvieną kartą, kai ateidavo laikas mankštoms, ji pabėgdavo, o tėvai turėdavo ją „pagauti“. Tačiau po kurio laiko ji pamažu prisitaikė ir tapo labiau linkusi bendradarbiauti, o pagaliau pasveiko.
Pradžioje, darydama pasyvius pratimus, mamai, išgirdusi dukters verksmą, skaudėjo širdį. Tačiau tai buvo būtinas procesas, todėl tėvai griežtai laikėsi pooperacinės priežiūros instrukcijų,{1}}iš vaizdo įrašų ir medikų patarimų mokėsi keisti tvarsčius, atlikti pratimus, naudoti įtvarus ir tepti vaistus nuo randų. Viską padarė nieko nepraleisdami ir puikiai tai atliko.
Pokyčiai prieš ir po operacijos
Tėvų pastangos atsipirko. Dabar vaikas gali labai gerai žaisti ir naudotis ranka, ji tapo daug labiau pasitikinti savimi. Anksčiau ji slėpdavo kairę ranką, o dabar, kai kas nors to klausia, ji nebebijo ir gali drąsiai ištiesti ranką, kad parodytų kitiems.
Po visų sunkumų pagaliau atėjo laimė. Žiūrėdama į atsigavusią vaiko ranką, mama jaučia kur kas mažiau kaltės. Dabar kūdikis gali drąsiai ištiesti savo mažą rankutę, kaip ir kiti vaikai. Motina sako, kad niekada nenori, kad jos vaikui daugiau kartotų-kartos operacijos.